Znacke's Fotothing

Kas pasakė, kad ruduo – pilkas ir purvinas?
Kas pasakė, kad lietus subjauroja dienos veidą?
Netiesa. Nebūna negražaus rudenio. Niūraus.
Tai mes patys jam tokius vardus sugalvojam. O jis žiūri į mus lietaus išmerktom akim, paspiria po kojom šalnos apskrebintą klevo lapą ir šypsosi. Atlaidžiai. Tyliai. Vylingai. Liūdnai...
Tiesa, liūdesys taip pat turi savas spalvas. Būna dažnai ilgesingas, kai kada – patiklus, kartais – skaudus. O būna – šviesus...
Kaip ir žmonės.
Liūdintys. Mylimi. Kenčiantys. Laukiantys. Tikintys. Svajojantys.
Ir visai nesvarbu, iš kokių kelių susieiname, iš kokių tolių suvažiuojame.
Skirtingi, panašūs – mes visi žeme juk keliaujam ta pačia.
Ir kažkieno laukiami esame.
Ir labai reikalingi vieni kitiems.
Tarsi šviesa – liūdesiui.
Tarsi ruduo – žemei...
Rudens dvasia
Pavargusi plevena
Voratinkliais pavirtusiais
Drugiais…
Tava širdis šįryt te saulę mena,
Kur pajūry
Pasklidus gintarais…